Krinčino d.v.d.c.
|
Sveiki, atvykę į Daniliškių kaimą!
Gabalas kaimo naujais laikais virto Žvirgžde. Puikaus poeto ir rašytojo Mykolo Karčiausko gimtinė. Jo protėviai gyveno Daniliškiuose, o jis – Žvirgždėje. Štai vienas iš puikiausių jo dviposmių:
Diemedis pablyškęs Žemės pakrašty: Ten akmuo, Leliškiai, Kraujo pagriovėlis.
Vežė ir kavojo Gerkiškių žvyrynuos... Seserys raudojo Upele Tėvynės. Kaimo vardas, kaip įprasta šioje valstybėje, iškraipytas iki begalybės: Donilliškis, Donyliškis, Donyliškiai, Doniliškiai, Daniliškis, Danyliškis, Danyliškiai, Daniliškiai. Įspūdinga, ar ne?! Senovėje (koks nuostabus žodis, vartojamas „tyrinėtojų”, kai neturima ką pasakyti!) kaimas turėjo kitą vardą – Pūronys. Kurį laiką maniau, kad tai susiję su purienom, nes kartais buvo rašoma Пуряны. Bet paskui priėjau išvados, kad tai susiję su pūru, tūrio matavimo vienetu, kuris lygus 6 (vėliau 10) siekams arba 24 gorčiams. Šiaip jau gorčius būtų lygus 2,6 litro, didysis apie 5,6 litro. Pūrais matavo grūdus. Taigi, senasis kaimo vardas buvo Pūroniai arba Pūronys. Paskui Pūronis ėmė šaukti vaito vardu, o vaitas buvo Donyla, taigi, ilgainiui virto Donyliškiu. 1554 metais kaime gyveno vaitas Donyla (jei norite moderniškiau – Danila) Džiugonis (matyt, Džiugo vaikas, o ir kaimas šalia vadinosi Džiugoniais), suolininkai Rimkus Mileikaitis, Jokas Motiejaitis, Poškus Džiugonis, ūkininkai Liutkus Gricevičius, Petrošius Jakniūnas, Norutis Vileišaitis, Janušis Griciūnas. Iki 1554 metų dar gyveno Tautkus Petkevičius, bet tas numirė, o žmona, sumokėjusi mokesčius, išsikėlė. Kaimui per valakų reformą buvo pamatuota 26 valakai žemės. 1554 m. jau buvo užimti 9 valakai, o 17 dar nebuvo užsėsta. Tą padarė 1555 m. pulkelis ūkininkų, užsėsdami 15 valakų. Du valakai laisvi tebuvo. Paminėsiu keletą įdomesnių naujokų vardų: Mažylis, Laurynas, Petras, Rimas, Rimkus, Pocius, Josvilas ir kt. Pavardžių neturėjo, jas atstojo tėvavardžiai arba užrašyti pagal kaimą, iš kurio atvyko. Kaimo žemė ribojosi su Paviešveniais (dabar Petriškiai), Jogailaičiais (dabar Ličiūnai), Suntautais ir Daumantiškiais. Kadangi žemė buvo gera, reikėjo mokėti 111 lietuviškus grašius valdovo siųstam mokesčių surinkėjui, atvykstančiam kasmet rudeniop. Pinigus valdiniai-ūkininkai atiduodavo surinkėjui dalyvaujant vaitijos vaitui. Vaitijai priklausė Donyliškiai, Guodžiai, Daumantiškai, Suntautai, Džiugoniai ir dar geras gabalas miško ir šienaujamų pievų (30 valakų!). Visi turėjo po valaką, mokesčius mokėjo vienodai, lažo nereikėjo eiti – vos ne komunizmas! Bet taip truko neilgai, nes sausros, liūtys, nederlius, sveikata, šeimynos ar gyvulių, epidemijos, kareivių plėšikavimai ir t.t. griovė gyvenimą. 1568 m. kaimas iš valdovo dispozicijos perėjo kunigaikščiui Andriejui Kurbskiui Jaroslaviškiui pagal didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto privilegiją. Įdomu, kad Kurbskis gavo 23 valakus su valdiniais, kiti 3 buvo tušti, nedirbami, nes niekas juose negyveno. 1650 m. kaimas buvo nemažas – 30 namų. Tais metais numirė Andriejaus Kurbskio sūnus Dimitras Mikalojus, kuris Krinčino valdą padalino sūnums Andriui ir Jonui. Daniliškiai atiteko Andriui. Įdomu, kad šalia Daniliškių kaimo vardo dar ilgai buvo vartojamas ir senasis Pūronių vardas. 1672 m. Daniliškių kaime gyveno
29 ūkininkai. Pridėję sūnus ir brolius, gauname virš 80 vyriškos lyties asmenų. Jeigu tiek pat moteriškų, 160 žmonių. Didelis kaimas! 1672 metų kalbos faktas: šalia kaimo buvo užusienis vardu Alksniavalkis. 1683 m. broliai Podbereskiai, dalydamiesi valdinius, pamini ir Daniliškių tvenkinį. 1702 m. Aleksandras Podbereskis kaimą užstato Jonui Bystramui. Ta proga, kaip priklauso, surašyti kaimo valdiniai.
Vieni žmonės persodinti Podbereskių besidalijant valdinius, kiti naujai atėję. Neapsigaukite, skaitydami apie bajorus. Tai valstiečiai, kurie nėjo lažo. Šiaip jau Daniliškių kaime žmonės gyveno kiek gerėliau, tai matytiu iš daugiau turimos žemės, nord iš 1554 metų valako belikę po trečdalį ir mažiau. O taip nutiko dėl to, kad dėl lažo ir sunkėjančių prievolių nebepajėgė išdirbti savo žemės. Žemės kiekis mažėjo, taigi ūkiai smulkėjo dėl to, kad vyko dalijimas sūnums 1708 m. kaimas užstatytas Vilhelmui Liamzdorfui, karališkosios jo malonybės poručninkui, ir poniai jo mylistos pačiai poniai Gertrūdai Girštenberkovnai Vilhelmienei Liamzdorfienei, karališkosios jo malonybės poručninkienei. Kaimo gyventojai surašyti eilės tvarka:
Galbūt bus kam nors įdomu sužinoti, kokias prievoles turėjo pildyti daniliškiečių protėviai. Štai jos: „Kiekvienas darbininkas, gyvenantis savo žemėje, kas savaitę su arkliu žiemą ir vasarą dvarui tarnybą atlikti turi. Porininkai nuo švento Jurgio iki Visų Šventųjų taip pat po tris dienas pėsti į dvarą eina. Jeigu kuris nors apsigyvens, turės eiti. O jeigu kuris nors valdinys porininko neturės, tada kiekvienas toks turės jo mylistai po 10 timpų sumokėti. Kiekvienas nakties sargybą, atėjus eilei, turi eiti, sergėti gyvulius ir pastatus po savaitę žiemą ir vasarą privalo, o jeigu kuri nors sargyba ar sargai pridarys žalos dėl neatsargumo, tada už tokį neatidumą ir padarytą žalą jo mylistai užmokėti turi. Kiekvienas valdinys turi dvarui iškulti po tris pūrus grūdų kruopoms, kiekvienas valstietis žiemą, neskaitant lažo, turi ateiti dviese, linų turi suverpti kiekvienas po pundelį, žiemą ir vasarą, neskaitant lažo, turi ateiti žlugto žlugti, gvoltų per metus 4, neskaitant lažo, likus tik vienam namuose, į Vilnių ar į Rygą du vežimus turi [nuvežti] su savo duona ir maistu.” 1746 m. numirus paskutiniam iš Podbereskių Pranciškui, Daniliškių valdovu tampa Jokūbas Ignotas Karpis. Štai kas tampa jo nuosavybe:
Visi turi po pusę valako. O kur dingo kiti, paklausite? Kiti numirė. Didysis maras išmarino žmones, kaimas neatsigavo dar ilgai. 1746 m. valdinių prievolės palyginimui:
„Kiekvienas nuo pusės valako turi tris dienas per savaitę eiti lažo su porininku vasarą nuo šv. Jurgio ligi Visų Šventųjų su jaučiais ar arkliais, pagal poreikį ir darbo laiką, o žiemą be porininko taip pat po tris dienas per savaitę; sargybą ir panaktiniais senu papročiu paeiliui turi eiti, vieną pastotę į Rygą arba į Liepoją, be to linų ar vilnos suverpti savo dienomis po dešimt svarų (1 svaras maždaug 400 gramų); prie činšo duoti nuo kiekvienos trobos po rygietišką pūrą pavasarį, o činšo per šv. Martyną nuo užsėsto valako po du muštus talerius turi mokėti; kitos prievolės senu papročiu ir inventoriais įvardintos.” 1765 m. valstiečiai gėrė žydo smuklėje. Na, ne vien gėrė. Pravažiuojantys keliu į Vabalninką, Biržus, Kupiškį ir t.t. apsistodavo nakvoti.
Smuklės vadas buvo Codikas Simanovičius, turėjo pačią Sorą, du sūnus Simoną ir Zavelį, žentą Hiršą su pačia Hana. Dar buvo vynininkas Izraelis Jankeliovičius su pačia Tauba ir dukterim Sora. 9 žydai Daniliškių kiaime. 1775 m. iš smuklės gryno pelno gaudavo 148 auksinus, o sumokėdavo mokesčio 14 auksinų ir 24 grašius. Gi 13 dūmų mokėjo 130 auksinų padūmės mokesčio. Štai kaip atrodė kelias iš Krinčino miestelio ir ėjęs pro kaimą 1784 m.: „Pirmas Kelias į Vabalninką; prasidėjęs nuo Krinčino parapijos bažnyčios, į žiemos rytus, miestelio gale, pervažiuojant brasta Jiešmenėlio upelį, ištekantį iš už pusės mylios [esančių] netolimų balų, einant plynu lauku pro Krinčino dvarą, kurį pravažiavus, antrą kartą minėtas Jiešmenėlio upelis, tilteliu, tiesiai iki Daniliškių kaimo apie ketvirtį mylios nuo bažnyčios. Šalia to kaimo, kairėje pusėje, už kelių šimtų žingsnių Petriškių kaimas. Daniliškių kaimo gale, trečiąkart pervažiavus brasta Jiešmenėlio upelį, tiesiai kaimo lauku, krūmokšniais, iki Vabalninko Graužiniškių palivarko apie pusę mylios nuo Daniliškių. Prie palivarko užtvanka ir tiltelis virš perkaso. Nuo to tiltelio pervažiavus palivarko ribą, antras perkasas, tiltelis, ir Krinčino parapijos riba. Antras kelias į Vabalninką; iš pradžių tas pats, kaip į Daniliškius, o, išvažiavus iš Daniliškių, suka į kairę Aukštuolių kaimo link, esančio tarp krūmynų, už ketvirčio mylios nuo Daniliškių nutolusio; Aukštuolių kaimo gale už kelių šimtų žingsnių prie to kelio Rakšiškių kaimelis, nuo jo pro gluosnius už pusės ketvirčio mylios Indrėnų kaimelis, kurį įveikus, staiga suka į dešinę, o už pusės ketvirčio mylios kairėje pusėje Repšių kaimelis. Tas kelias jungiasi su pirmuoju Vabalninko [keliu] prie palivarko, vadinamo Graužiniškiais.” 1790 m. kaime gyveno 13 lažininkų ir vienas daržininkas. Smuklė tebeveikė. Kaip ir paskui. Kas dar? 1790 m. pakrikštyta 2 berniukai ir 3 mergaitės, švęstos vienerios vestuvės ir 5 laidotuvės. 1795 m. kaimą valdė Jokūbas Karpis, kai įžengė rusai. Gyvenimas pakrypo kita linkme.
|