Krinčino d.v.d.c.
|
2020 metų žiemą Dinara Šataitė sukūrė akrostichinį eilėraštį. Kas jį iššifruos?
Balandžiai burkavo ant medžio šakos, Alyvos kvepėjo kelione ilga. Lietuviai sustoję liūdėjo ilgai, Ypatingo Gedimino žirgo, Subadyto skaudžiai. Staugiantis vilkas nakčia Ramybės nė lašo neduos. Užskubintas pakviesti Lizdeiką, Oriai išskubėjęs vienas, sugrįžo abu. Girių dievas Lizdeika patarimą duos, Artimą širdies šalelę čia įkurti lieps.
5-okai kuria skaičiuotes (2019 m. žiema)
Bėgo zuikis nuo laputės, Šoko per medžius, Capt zuikutį už ausų! Ir išėjo jie kartu! (Eglė Petrėnaitė) *************** Storą ropę laukan raus O nuplovę ją supjaus! Kas išviręs paragaus, Pasakysi Tu! (Gerda Varekojytė) *************** Šaram baram meškinai, Šoka upėn du nagai, Šakar makar tie lokiai Dunda pas tave smagiai! (Inesa Ridlauskaitė) *****************
Ant puodynės ąselė. Ąselė nulūžo, Puodynė sudužo!
Katę matė. Katė drėskė. Kakė rėkė! Makė verkė, Katė guodė. Vienas pūtė, Kitas guodė, Šitas švietė, O anas pagalbą kvietė! (Dinara Šataitė) 2018 m., vėlyvas ruduo
Darija Povilionytė, 5 kl.
Veidrodėlis
Namie turiu aš veidroduką, Mažytį, gražų, nediduką. Į jį kasdieną aš žiūriu Ir savo veidą ten regiu.
Regiu savas mažas ausis, Ir savo mėlynas akis Kaip gera man turėti jį Žiūrėt į veidą savąjį.
Veidrodėlis toks puikus Ir labai man patogus, Aš nešiojuos jį visur Noriu būt graži bet kur.
Laikrodukas
Vidury baltos žiemos Ligi ryto pabaigos Sukas laikrodis Be stabdžių.
Laikrodėli, gal sustok Ir ramiai tu pakvėpuok. Valandas pati skaičiuoju, Nes mokyklon aš žingsniuoju.
Meda Bedalytė, 7 kl.
Kai būna liūdna (sonetas)
Pasaulis toks paprastas, bet sudėtingas, Kai jauties jame nuoširdžiai nenaudingas, Tada imi ir filosofuoji,- „Kodėl tu čia ir kam egzistuoji?“
Ir nors trūksta noro svajoti, Svarbiausia šiek tiek pagalvoti, Su abejonėm pakovoti, Išnaikinti liūdesį, ant savo kojų atsistoti.
Sakyki sau, kad tu pajėgsi, Surėk širdim, kad sugebėsi Sutarti su gyvenimo dėsniais.
Jei kartais bus tau liūdna, Tik rankų nenuleisk, Žinok, štai už tavęs fortūna, džiaugsmas ir šlovė. 2017 m.
Modestas Steponaitis, 7 klasė
Rudenėlis
Rudenėlis jau atėjo ir lapeliai krist pradėjo. Lapai krenta tyliai tyliai, suka vėjas juos linksmai. Kiek prikrito žemėn jų? Suskaičiuot nebegaliu, Štai raudonas, štai geltonas, O štai žalias ant šakos. Gelsta medžiai, vysta gėlės, Jau paukšteliai skristi ruošias, O auksinis rudenėlis Aukso lapais puošias. Kiek ruduo pas mus svečiuotis gali? Jis išbus dar visą spalį. Lapkritį ne vien tik šlapia, Bet ir žiemuže jau kvepia. Vos ruduo tik prasidėjo, Gausus derlius užderėjo, Obuolių pintinės pilnos, Grybai slepiasi miške, Saulė leidžias vis greičiau, Lietūs lyja vis dažniau. Rudenėli, koks tu mielas!
Egidijus Petronavičius, 7 klasė
Ech, tie mokslai...
Mokomės ir mokomės Bet ne visada išmokstam Ateinam anksti Išeinam vėlai
Klausom klausiam atsakom Rašom ir vis negerai Stengtis nesistengti Tai tavo valia
Pasimetęs nesupratęs Eini atsiskaityti Ką daryt neišmanai Prasti tavo reikalai...
Rokas Pupelis, 7 klasė
Gyvenimas
Mes tokie galingi, Bet nemokam nieko. Reikalingi...cha... Dėl skaičiaus vieno Begalybei.
Mūsų daug, Bet visi mirsim. Tai kam gyvybė? Kad sakyčiau, Jog ne daiktas O gyva būtybė?
Aš savo kambary. Aš vienas. Nesijaučiu vienas. Jaučiuosi niekas. Nežiūriu atgal. Nes ten tuščia.
Gabrielė Kavaliauskaitė, 5 kl.
Akmens ašaros
Antradienį anksti atėjo asmuo. Asmuo atnešė auksinį akmenį. Auksinis akmuo atsirado arimuose. Atskrido antis, atsitūpė, atsikando akmens. Atėjo asmuo, atsivedė arklį. Arklys atsikando akmens. Atšliaužė angis. Angis atsivedė angiuką. Angiukas atsikando akmens. Akmuo ašaroja: – Ai, ai, ai... Atėjo aiskauda, akmuo apsiašarojo, apsamanojo, apsiramino. Ačiū asmeniui, ačiū akmeniui!
Mažvydas Šedleckis, 6 kl.
Malūnininkas
Mažvydas Mažvydaitis matė malūną. Malūne male miltus. Malūnininkas mylėjo merginą Mortą. Morta mėgo Mažvydo morkas. Malūnininkas mąstė maitinti merginą Mortą morkomis.
Genys gynėjas
Genys gynė gervę, gervė gynė gandrą, gandras gynė gulbę, gulbė gynė garnį. Garnys gynė gaidį, gaidys gynė gaiduką, gaidukas gynė griežlę, griežlė gynė gražiagalvę, gražiagalvė gynė gyvatėdį, gyvatėdis grįžo ginti genio. Genys gynė gervę...
Brigita Povilionytė, 5 kl.
Seniai seniai senam sode suaugo slyvos slyvelės. Slyvose suokė sidabrinis sakalas. Sode sėdėjo senas sodininkas su savo senu senu seneliu. Susižavėjo senelis sidabriniu sakalu. Sumąstė savo sūnui sulipdyti stiprius sakalo sparnus. Senas senelis sušaukė sidabrinius sakalus, surinko subirusias snaiges. Sausį senelio sūnus skraidė sidabriniais sakalo sparnais.
Kūrybingi ir mūsų mokytojai:
Puota
Mano žemė jau ruošiasi rudenio puotai, Pasipuošia marga lapų skraiste. Laiko rato mano žemei taip duota Vis iš naujo ir, Vis bėgte...
Bet šį rudenį puota kitokia. Nesigirdi dainų, nei juoko nėra, Mano žemė šį rudenį sopuliu dvokia, Kvepia ašara, kvepia kančia...
Miražas
Prie jūros sutikau mergaitę mažą, Ji buvo geltonplaukė ir akim žydrom, Savo delne ji laikė jūros lašą, O debesį susagstė geltonom sagom.
Jūros laše mergaitė prausė savo veidą Ir apsirengė debesies suknia, Kada aš ją netyčia iš akių paleidau, Mergaitė dingo smėlio pilyje...
Tavo tyla
Lyg iš sapno nužengusi tyla Pabučiuoja tavo skruostą, Įsigeria į plaukus, Į orą, kuriuo kvėpuoji, Į vandenį, kuriuo prausi Savo akis. Sumanei nuvyti tylą? Negi nesupranti – nepavyks... Ji pasislėpė tavy. Be jos tu – niekas.
Su lietum
Pabūkim dviese...
Šiaip sau
niekada nesakyk ŽODŽIŲ šiaip sau...
Pareik
Pareik.
.................................................
Kažkas staiga sudužo...
...net tada...
... net tada, kai jauti,
Lietuvių kalbos mokytoja Miglė Kučinskienė
|