Modestas Steponaitis, 7 klasė

 

Rudenėlis

 

Rudenėlis jau atėjo ir lapeliai krist pradėjo.

Lapai krenta tyliai tyliai, suka vėjas juos linksmai.

Kiek prikrito žemėn jų?

Suskaičiuot nebegaliu,

Štai raudonas, štai geltonas,

O štai žalias ant šakos.

Gelsta medžiai, vysta gėlės,

Jau paukšteliai skristi ruošias,

O auksinis rudenėlis

Aukso lapais puošias.

Kiek ruduo pas mus svečiuotis gali?

Jis išbus dar visą spalį.

Lapkritį ne vien tik šlapia,

Bet ir žiemuže jau kvepia.

Vos ruduo tik prasidėjo,

Gausus derlius užderėjo,

Obuolių pintinės pilnos,

Grybai slepiasi miške,

Saulė leidžias vis greičiau,

Lietūs lyja vis dažniau.

Rudenėli, koks tu mielas!

 

Egidijus Petronavičius, 7 klasė

 

Ech, tie mokslai...

 

Mokomės ir mokomės

Bet ne visada išmokstam

Ateinam anksti

Išeinam vėlai

 

Klausom klausiam atsakom

Rašom ir vis negerai

Stengtis nesistengti

Tai tavo valia

 

Pasimetęs nesupratęs

Eini atsiskaityti

Ką daryt neišmanai

Prasti tavo reikalai...

 

Rokas Pupelis, 7 klasė

 

Gyvenimas

 

Mes tokie galingi,

Bet nemokam nieko.

Reikalingi...cha...

Dėl skaičiaus vieno

Begalybei.

 

Mūsų daug,

Bet visi mirsim.

Tai kam gyvybė?

Kad sakyčiau,

Jog ne daiktas

O gyva būtybė?

 

Aš savo kambary.

Aš vienas.

Nesijaučiu vienas.

Jaučiuosi niekas.

Nežiūriu atgal.

Nes ten tuščia.

 


 

Gabrielė Kavaliauskaitė, 5 kl.

 

Akmens ašaros

 

Antradienį anksti atėjo asmuo. Asmuo atnešė auksinį akmenį. Auksinis akmuo atsirado arimuose. Atskrido antis, atsitūpė, atsikando akmens. Atėjo asmuo, atsivedė arklį. Arklys atsikando akmens. Atšliaužė angis. Angis atsivedė angiuką. Angiukas atsikando akmens.

Akmuo ašaroja:

      –   Ai, ai, ai...

Atėjo aiskauda, akmuo apsiašarojo, apsamanojo, apsiramino.

Ačiū asmeniui, ačiū akmeniui!

 

Mažvydas Šedleckis, 6 kl.

 

Malūnininkas

 

Mažvydas Mažvydaitis matė malūną. Malūne male miltus. Malūnininkas mylėjo merginą Mortą. Morta mėgo Mažvydo morkas. Malūnininkas mąstė maitinti merginą Mortą morkomis.

 

Genys gynėjas

 

Genys gynė gervę, gervė gynė gandrą, gandras gynė gulbę, gulbė gynė garnį. Garnys gynė gaidį, gaidys gynė gaiduką, gaidukas gynė griežlę, griežlė gynė gražiagalvę, gražiagalvė gynė gyvatėdį, gyvatėdis grįžo ginti genio. Genys gynė gervę...

 

Brigita Povilionytė, 5 kl.

 

Seniai seniai senam sode suaugo slyvos slyvelės. Slyvose suokė sidabrinis sakalas. Sode sėdėjo senas sodininkas su savo senu senu seneliu. Susižavėjo senelis sidabriniu sakalu. Sumąstė savo sūnui sulipdyti stiprius sakalo sparnus. Senas senelis sušaukė sidabrinius sakalus, surinko subirusias snaiges. Sausį senelio sūnus skraidė sidabriniais sakalo sparnais.

 

 

 

  



 

Kūrybingi ir mūsų mokytojai:

 

Puota

 

Mano žemė jau ruošiasi rudenio puotai,

Pasipuošia marga lapų skraiste.

Laiko rato mano žemei taip duota

Vis iš naujo ir,

Vis bėgte...

 

Bet šį rudenį puota kitokia.

Nesigirdi dainų, nei juoko nėra,

Mano žemė šį rudenį sopuliu dvokia,

Kvepia ašara, kvepia kančia...

 

Miražas

 

Prie jūros sutikau mergaitę mažą,

Ji buvo geltonplaukė ir akim žydrom,

Savo delne ji laikė jūros lašą,

O debesį susagstė geltonom sagom.

 

Jūros laše mergaitė prausė savo veidą

Ir apsirengė debesies suknia,

Kada aš ją netyčia iš akių paleidau,

Mergaitė dingo smėlio pilyje...

 

Tavo tyla

 

Lyg iš sapno nužengusi tyla

Pabučiuoja tavo skruostą,

Įsigeria į plaukus,

Į orą, kuriuo kvėpuoji,

Į vandenį, kuriuo prausi

Savo akis.

Sumanei nuvyti tylą?

Negi nesupranti – nepavyks...

Ji pasislėpė tavy.

Be jos tu – niekas.

 

 

Su lietum

Pabūkim dviese...
Juk taip gera,
Kai aš tave jaučiu.
Palauk, –
Aš apsigobsiu šilta skara
Ir pasėdėsime sykiu.
Štai jau girdžiu:
Iš lėto ateini,
Į lango stiklą tyliai barbeni...
Po mažą lašą, po kruopelę...
Greičiau greičiau!
Štai jau matau...
Praversiu langą,
Juk nebus man šalta
Tavęs čia daug, tu čia visur,
O tavo lašas šildo mano delną...
Taip gera, kai tave jaučiu,
Mažyte ašara dangaus.
Taip gera! Noriu dar lietaus...

 

Šiaip sau

niekada nesakyk ŽODŽIŲ šiaip sau...
tik jei tu girdi ŽODŽIUS, kurie tau nepatinka,
priimk juos, kaip ištartus
ŠIAIP SAU...

 

Pareik

Pareik.
Pareik iš vasaros ledinės,
Pareik iš begalinio karščio praeitos žiemos.
Pareik pavasario takais stikliniais,
Pareik iš rudenio, kai lapai sužaliuos...

Pareik.
Parnešk krepšelį vėjo,
Parneški puokštę saulės spindulių...
Pareik ir tu. Taip, kaip pavasaris parėjo
Tą rudenį. Iš vasaros akių...

.................................................

Kažkas staiga sudužo...
Kažkas surinko šukes
ir pasigirdo tylūs žingsniai
Paklausei:
– Ar tai MES?
Ne. Tai tik mėnulio blyksniai.
Pakėliau prie lūpų puodelį arbatos,
bet... Bet juk jis tuščias!
Ne! Jis ne tuščias – tik sudužęs tavo rankose...
Paklausei:
– Ar tai MES?..
Ne, tai ne MES. Iliuzija ir...

...net tada...

... net tada, kai jauti,
kad tikėti neverta,
kad kažkas tau prieš nosį uždarė duris...

Atsigręžk.
pažiūrėk į vos pravirą langą...
gal tenai ką tik gimė VILTIS... 

 

Lietuvių kalbos mokytoja Miglė Kučinskienė