1585 m. kovo 8 d. Krinčiną aplankė Upytės pavieto teismo vaznys Mikalojus Motiejaitis ir išsiaiškino, kodėl Morkus Kazlauskas neatiduoda jam patikėtų saugoti dokumentų. O neatiduoda todėl, kad Krinčino kunigas Vincentas pravalgė 5 auksinus pas jį gyvendamas, ir atiduoti neketina. Vaznys grižo į Panevėžį ir, kovo 11 d. stojęs prieš teisėją Stanislovą Nininską, tą reikalą paliudijo balsu, o teismo raštininkas užrašė. Taip išliko faktas, jog 1585 m. Krinčine buvo kunigas ir bažnyčia. Bažnyčia buvo medinė, nedidelė. Kunigas Vincentas Dzieržgovita (kilęs iš Dzieržgovo Lenkijoje, Plocko vyskupija) 1582 m. Vilniaus kapitulos atsiųstas kunigu į Pasvalį, čia dabavosi iki 1592 m., kol numirė. Plačiau esu rašęs Šiaurietiškuose atsivėrimuose.

Per tuos 430 metų buvo visokių pasikeitimų. Tiek pastato prasme, tiek dvasininkų ir parapijiečių gyvenime.

 Nesiplėsime pasakodami šios bažnyčios istoriją – jai reikėtų knygos. Rašinio tikslas – trumpai supažindinti skaitytoją su bažnyčios klebonais, pateikiant svarbiausius jų gyvenimo faktus. O klebonų būta išsilavinusių ir tituluotų, ir aukštas pareigas einančių kunigų, pasauliečių ir vienuolių.

1611 m. Dimitrui Kurpskiui fundavus bažnyčią, kunigai ėmė gyventi Krinčine pastoviai. Tačiau žinių iš XVII a. nėra daug. 1611 m. klebonu buvo Kasparas Lelevičius. Jis pirmasis patyrė gerą fundatoriaus valią ir naudojosi fundacijos gėrybėmis. Kitas žinomas klebonas buvo Stanislovas Tadas Urbonavičius. 1669 m. sausio mėnesį jis pradėjo rašyti metrikų knygas. Dokumentuose minimas ir 1670 m.

XVIII a. žinių gausiau. 1702 m. klebonas Andrius Steponas Fedaravičius paminėtas tik epizodiškai. Taip pat ir Juozapas Tamoševičius, 1713 m. bažnyčios administratorius. Juozapo Kojelavičiaus (†1729) indėlis Krinčino bažnyčios raidai nemažas: jis perstatė bažnyčią iš senų ir naujų rąstų, rūpinosi ja, turėjo biblioteką. Jam mirus, bažnyčios jurisdiką ir fundacinį kaimą perėmė Steponas Filmanavičius (†1737). Po S. Filmanavičiaus klebonu ilgam tapo Stanislovas Steponas Kuzovskis (1737.IX.22-†1764.VII.4). Šis kunigas kartu ėjo Kupiškio dekanato sekretoriaus pareigas, padėjo vyskupui spręsti ginčus ir konfliktus tarp katalikų kunigų ir protestantų pastorių. Turėjo šv. Teologijos magistro laipsnį, nemenką tiems laikams biblioteką. Gerai mokėjo lietuvių kalbą. Palaidotas senojoje (medinėje) bažnyčioje. Kur liko jo kaulai pastačius naująją, nėra žinoma.

Po S. Kuzovskio mirties virė aistros dėl jo įpėdinio. Šlėktos, ypač Papyvesių bajorai, rašė laiškus Vilniaus vyskupui, reikalaujamai prašydami paskirti klebonu S. Kuzovskio vikarą kunigą Jokūbą Anuprą Steponavičių, ištarnavusį vikaru 23 metus, kartu grasindami nepripažinti ir nepriimti naujojo klebono (buvusio Pabiržės vikaro) Jono Jeronimo Šarkevičiaus. Tačiau vyskupas pasirinko Šarkevičių (gimusį apie 1631). Šis kunigas pradėjo eiti klebono pareigas 1765 m. ir uoliai jas vykdė iki pat mirties 1812 m. spalio pabaigoje. Palaidotas lapkričio 1 d. dabartinės mūrinės bažnyčios rūsyje po didžiuoju altoriumi. Šiąją bažnyčią jis pastatydino apie 1782 metus. 1796 m. įrengė naujus vargonus. Iki 1804 m. pastatydino ir filijinę Daujėnų bažnyčią. Apie dešimtmetį ėjo dar ir Upytės dekanato dekano pareigas, buvo Kuršo kanauninkas. Buvo tikras lietuvis, doras, itin daug nusipelnęs kraštui kunigas (apie jį esu rašęs ŠA, Žiemgaloje ir Lietuvių katalikų akademijos metraštyje, t. XIX).

XIX a. klebonų kaita nebuvo didelė. Gavę beneficiją, jie paprastai čia reziduodavo iki mirties. Po kanauninko J. J. Šarkevičiaus mirties 1813 m. balandžio 30 d. Krinčino parapija perduota naujam klebonui Antanui Ivaškevičiui, kuria jis rūpinosi iki mirties 1827 (ar 1828 m. pradžios?) m. Tiesa, dėl priklausomybės tauriesiems gėrimams kuriam laikui vyskupo buvo suspenduotas. Tuomet klebonu laikinai paskirtas Vincentas Radvilas (1820.VIII.25). Po Antano Ivaškevičiaus klebonas Tadas Krivickas bažnyčią ir kleboniją perėmė 1828 m. vasario 27 d., tačiau dirbo neilgai – mirė 1833 m. spalio 3 d., turėdamas tik 39 metus. Palaidotas Daujėnų kapinėse. Neilgai pastoracinį darbą dirbo ir klebonas Justinas Venglevskis (1830-†1835.X.15.). Palaidotas Daujėnų kapinėse. Turėjo tik 40 metų. Klebonas Adomas Klongevičius beneficiją perėmė 1836 m. liepos 2 d. Suremontavo dalį bažnyčios, atnaujino vidų. Buvo apsišvietęs, turėjo didelę biblioteką, buvo šv. Teologijos magistras, ėjo dekano pareigas. Mirė 1848 m. balandžio 7 d. Palaidotas Daujėnų kapinėse. Juozapas Kubilinskas (Kobylinski) pagal 1848 m. gegužės 15 d. inventorių perėmęs bažnyčią, pastoracinį darbą dirbo 20 metų (†1869.IV.6). Turėjo šv. Teologijos magistro laipsnį. Buvo baigęs dar ir Vilniaus universitetą. Dukart vizitavęs Krinčino bažnyčią (1851 ir 1857 m.) ir jo darbu sužavėtas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius pakėlė kleboną savo vyskupijos garbės kanauninku. Deja, gyvenimas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kitas klebonas buvo Pranciškus Mizgiris, pradėjęs pastoracinį darbą 1869 m. liepos 28 d. ir dirbęs jį iki mirties 1885 m. gegužės 29 d. Palaidotas senosiose Krinčino kapinėse. XIX a. klebonu sąrašą užbaigia kunigas Jonas Juozapas Milaševičius, (1885.VIII.3–1903, †1910 m.).

XX a. bažnyčiai buvo dar sunkesnis už XIX a. (išskyrus Nepriklausomos Lietuvos laikus 1918–1940 m. ir 1990–2000 m., kai nevaržyta tikėjimo laisvė). Nuo 1903 metų dešimtmetį klebonu buvo kunigas Motiejus Požėla (1903.II.7-1913.VIII). Jo rūpesčiu pastatydinta varpinė, iš kurios ir šiandien sklinda varpo gausmas. Dauguma klebonų buvo pasaulietiniai kunigai, o štai Petras Kažukauskas (1914.VI.21-XI.14) priklausė mažųjų pranciškonų ordinui, taigi, buvo kunigas vienuolis. Krinčine jis išbuvo apie metus ir buvo perkeltas į Kretingą.

Juozapas Viksva (1915.I.23-1918.IX.30) nusipelno pagarbos ne tik pastoraciniu darbu, bet ir lietuviška veikla Didžiojo karo metais. Gerai mokėdamas vokiškai, jis išsirūpino iš okupacinės vokiečių valdžios leidimą pradžios mokyklai atidaryti. Išlikusios ir vokiškai rašytos jo metrikų knygos. Baigęs klebono darbą, porą metų buvo altarista.

Kuriantis Lietuvos Respublikai, Juozapas Baltrukėnas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Krinčino klebonu (nuo 1918 m.). Mirė 1932 m. rugsėjo 19 d. (pagal Krinčino bažnyčios mirties metrikų knygą, arba 18 d., kaip užrašyta ant paminklo šventoriuje) turėdamas 62 metus. Išdirbęs pastoracinį darbą 14 metų, jis paliko gilų pėdsaką parapijiečių atmintyje. Po jo beveik 20 metų sunkiu valstybei laiku klebonu buvo kunigas Antanas Keraitis (1933.II.15-†1952.IV.3), labai išsilavinęs žmogus, 1903 m. baigęs seminariją, o 1912-1914 m. studijavęs lietuvių pamėgtame Fryburgo universitete. Turėjo neblogą biblioteką. Gal dėl senyvo amžiaus (gimė 1879.XI.2) po karo išvengė Sibiro ir vietinių istrebitelių kulkos. Mirė turėdamas 72 metus.

Sovietmečiu pastoracinį darbą dirbo drąsūs kunigai Zenonas Karečka (1952-†1954.X.10, gimęs 1890.XII.20), Jonas Nagulevičius (1956.I.28-1966.I.13, gimęs 1900.II.18, †1992.III.18), Pranciškus Raščius (1966-1974, gimęs 1902.VIII.6, †1984.IX.30), Boleslovas Babrauskas, SJ, (1974.VII.-1980, gimęs 1926.IV.20, †2002.VII.16), Sigitas Uždavinys (1980.XII.7.-2000.VIII.7, gimęs 1933.XII.17). Jie buvo stiprios asmenybės, kai kurie ištvėrę sovietinius lagerius, tremtį, grįžo į Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje spaudoje, antisovietinėje veikloje, buvo gąsdinami ir terorizuojami sovietiškai idėjiškų Vilniaus ir Pasvalio valdžiažmogių.

XXI a. dar tik prasidėjęs, tad turime du klebonus kunigus. Vilmandas Gutauskas (2000.VIII.7.-2002.IX.20) jau amžinąjį atilsį, o dabartinis klebonas kunigas Algimantas Petkūnas (2002-2015) žvalus ir energingas darbuojasi parapijiečių labui. Palinkėkime jam sveikatos ir dvasios stiprybės bei Dievo palaimos.

Tiek trumpai apie kunigus, kurie buvo klebonais Krinčino bažnyčioje. Jų nėra daug, tačiau beveik visi jie jų buvo stiprios, išsilavinusios asmenybės. Jie nepabijojo carinės Rusijos represijų per 1794, 1831, 1863 metų sukilimus, pasinaudojo galimybėmis lietuvybei stiprinti vokietmečiu per pirmąjį pasaulinį karą, rėmė sovietmečio partizanų pasipriešinimą, nepabijojo atsidurti Sibire arba kalėjime, kovodami už tikėjimo laisvę Lietuvoje.

Žinių apie XX a. antros pusės kunigus galima rasti knygose, spaudoje ir internete. Ypač daug rašyta apie sovietijos griovėją kunigą Sigitą Uždavinį. Noriu pastebėti, kad datas ir faktus pateikiau iš konkrečių rankraštinių dokumentų – bažnyčios perdavimo aktų, metrikų knygų įrašų, atskirų raštų, rodančių konkrečią ir realią darbo pradžią arba tikslią mirties datą, kai, tarkim, XIX a. spausdinti leidiniai ne visada tiksliai pateikia duomenis, nors jais dažniausiai ir remiasi kiti tyrinėtojai. Kita vertus, nėra labai svarbu, jei neatitikimų – skirtumas keli mėnesiai ar metai. Svarbu, kad Krinčino bažnyčia gyvena jau penktą šimtmetį ir, tikėkimės, gyvens dar dveja tiek.