Krinčino valsčiaus pradžios mokyklų tinklas 1918–1944 metais

1918 metų lapkričio 11 d. vokiečiams pasirašius kapituliacijos aktą, nebeliko būtinybės prašyti vokiečių leidimo steigti lietuviškas mokyklas valsčiuose. Tų pačių metų lapkrity ėmus veikti Lietuvos vyriausybei, valsčiuose žmonės ėmė kurti savivaldą ir steigti mokyklas. Okupacijų nualintame krašte prasidėjo naujas gyvenimas.

Nepriklausomybės ir okupacijų metais (1918–1944) Krinčino valsčiuje tam tikru metu pradžios mokyklos veikė Ąžuolpamūšio, Berčiūnų, Berklainių, Dagilynės, Daukniūnų, Daukšių, Daniliškių, Gulbinėnų, Kraštų, Suntautų, Trajoniškių ir Žydžiūnų kaimuose bei Krinčino miestelyje. Pabandysiu trumpai pateikti žinių apie to meto valsčiaus pradžios mokyklų gyvenimą.

Mokyklų steigimo metai. Seniausiai įsteigta, kaip rašoma to meto ataskaitose, būtų Suntautų pradžios mokykla. Bet taip nėra. Ankstesnėse ataskaitose, pavyzdžiui 1923 m.. kovo 7 d. mokyklos lankymo ataskaitoje, nurodomi 1922 (X.1) steigimo metai, o vėlesnėse, pavyzdžiui, 1931 metų gruodžio mėnesį, steigimo data įrašyta 1917 m. Su Krinčino pradžios mokykla irgi panašiai. 1923 m. mokytoja Marė Butkaitė inspektoriui pasakė, kad mokykla įsteigta 1920.IX.1. Vėliau išsiaiškinta, kad mokykla įsteigta 1919 m. Visgi lietuviškos Krinčino miestelio mokyklos pradžia laikytini 1916 metai (iki tol veikė rusiška), kai klebonas Juozapas Viksva gavo vokiečių leidimą ir mokytojavo Pranas Žitkevičius. Bet tas faktas greitai buvo užmirštas, kaip užmiršta ir tai, jog 1918 m. spalio 21 d. Krinčino mokyklos mokytoju (irgi vokiečiams davus leidimą) iki 1919 m. rugsėjo mėn. buvo Jonas Janušonis. (Beje, užmiršta ir tai, kad Krinčino parapijinė mokykla įsteigta dar 1611 m.) Tiesa, J. Janušonis turėjo galimybę dirbti tik porą mėnesių, nes 1919 m. sausį-gegužę Krinčine bolševikai dabulevičiai ir krūminiai su raudonąja armija kūrė „humaniškiausią pasaulyje santvarką” plėšikavimo, smurto, teroro ir žudynių būdu (kaip charakteringą pavyzdį galima paminėti 1919 m. balandžio 27 d. savo namuose Miežiūnuose bolševikų nušautą 22 metų merginą Oną Luomonaitę).

Kitos valsčiaus pradžios mokyklos (toliau – p. m.) įsteigtos kiek vėliau. Ąžuolpamūšio – 1926, Berčiūnų – 1922.XI.1, Berklainių – 1920.XI.1, Dagilynės – 1921, Daukniūnų – 1930 (iš pradžių tik kaip Daukšių p. m. komplektas), Daukšių – 1923, Daniliškio – 1931 (tik kaip Krinčino p. m. komplektas), Gulbinėnų – 1918, Kraštų – 1931, Žydžiūnų – 1923.

Mokytojai. Mokykla – trijų komponentų vienovė: mokytojas, mokiniai, patalpos, pageidautina, su inventorium bei mokymo priemonėmis. Pradėsiu nuo mokytojo, nes kaime, drauge su klebonu ir viršaičiu, tai buvo svarbiausias asmuo.

Ąžuolpamūšio p. m. vedėju nuo įsteigimo dienos iki 1941 m. birželio 14 d. dirbo Jonas Janušonis. Iš amžininkų prisiminimų ir vizitacijų įrašų bei kitų dokumentų matyti, kad pedagogas jis buvo puikus – darbštus, kompetentingas, pasišventęs. Jam talkino Juzė Žilytė, vėliau tapusi Gelažiene (1926-1932), ir Liucija Kupinskaitė (1932-1944). Tikybos tiesų mokė Krinčino bažnyčios klebonai J. Baltrukėnas ir A. Keraitis, vikarai M. Vembrė, Vl. Kupstas, St. Pelešynas, P. Senulis.

Berčiūnų p. m. vedėja nuo įsteigimo dienos iki 1925 m. buvo Valerija Požėlaitė, paskui Ona Čiopėnaitė-Paulauskienė (1925-1931, 1932 m. jau tik mokytoja, nes taip metais formaliai mokyklos nebeliko – ji tapo Gulbinėnų mokyklos komplektu). V. Požėlaitė mokė ir tikybos, o O. Čiopėnaitei į pagalbą atvykdavo kunigai Juozapas Baltrukėnas ir Justinas Ribokas.

Berklainių p. m. vedėju nuo įsteigimo dienos metus buvo (1920.XI.1–1921.VIII.2) Vladas Vaitkevičius, paskui Jonas Klemerauskas (1921-1922), rusas stačiatikis Vladislovas Michailovas (1922-1924), Pranas Krivickas (1924-1925), Ksenija Beriozovaitė (1925-1926), Stasys Gutauskas (1926-1930, prijungus mokyklą prie Daukšių p. m., buvo paskirtas tos p. m. vedėju).

Dagilynės p. m. nuo įkūrimo dienos trumpai dirbo Mikas Puplauskas (1921), kiek ilgėliau – Pranė Korsakaitė-Mulokienė (1921-1924). Po jos vedėja buvo Sofija Ledvigienė (1924-1928), Eugenija Snarskytė-Stanevičienė (1928-1940), Algirdas Krikščikas (1940-1943), Teodora Grudzinskaitė (1944). Vienu metu vienas mokyklos komplektas veikė Raudonpamūšy (1938-1944). Ten dirbo Tamara Macaitytė (1937-1939), Sofija Žekevičiūtė (1939-1940), Albina Žilinskaitė (1942-1944).

Daukniūnų p. m. vedėju nuo pat jos įsteigimo dienos minimas Stasys Gutauskas, nors iš tiesų nuo 1930 m. jis ėjo Daukšių p. m. vedėjo pareigas, o vaikus mokė Daukniūnuose, ir tik 1935 m., Daukšių p. m. „prijungus” prie Daukniūnų, tapo Daukniūnų p. m. vedėju, kur dirbo iki 1939 m. Nuo 1940.I.1 Daukniūnų p. m. vedėju buvo Aloyzas Dyra (iki bolševikų deportacijos 1941.VI.14). Po jo Adomas Varnas (1941-1942), Alfonsas Kriščiūnas (1943.II.1-1944.I.1), Ipolitas Bartašius (nuo 1944.I.1).

Daukšių p. m. vedėjais buvo Vladislovas Michailovas (1924-1926), Julija Kubilinskaitė (1927-1928), Valerija Šimoliūnaitė (1928-1930), Stasys Gutauskas (1930-1934). Šioje mokykloje mokytojavo Valerija Šimoliūnaitė (1930-1931), Liuda Žindulytė (1931-1934).

Daniliškio p. m. kaip atskira mokykla veikė tik 1938-1944 metais (o 1938-1939 dargi Suntautų kaimo patalpose), o iki tol nuo 1931 egzistavo kaip Krinčino Vyskupo Valančiaus p. m. Daniliškių skyrius. Čia dirbo Ona Paugytė, Antanas Nemickas, Veronika Pyragytė-Petniūnienė, Stasė Levickaitė, Veronika Vaičiulytė-Gerasimavičienė, Leonora Kuliukaitė ir Ona Lopetaitė.

Gulbinėnų p. m. vedėjo pareigas užėmė Teofilė Vitkevičiūtė (1921-1930), Aloyzas Paliulis (1930-1931), Boleslovas Čuplinskas (1932-1940), Valerija Narvydienė (1940-1944). Jiems talkino mokytojai Paulina Slavinskaitė (1921), Valerija Šimoliūnaitė-Narvydienė, M. Kretavičiūtė, Lidija Valnerytė, Emilija Zabielaitė-Jurčiukonienė, Antanas Vadapalas, Genė Čiplytė. Tikybos mokė naujai įkurtos Gulbinėnų parapijos klebonai Jonas Bagdonas, Mykolas Silickas, Ignas Šiaučiūnas.

Kraštų p. m. dirbo Antanas Stonkus, Valerija Čekanauskaitė, vėliau Kireilienė (1931-1941), Genė Kvedaravičienė (1941-1944). Jiems talkino mokytojos Jadvyga Saladienė (1938-1941), Ona Rilytė-Kublinskienė (1941-1942).

Krinčino Vyskupo Valančiaus vardo p. m. vedėju dirbo minėtas Jonas Janušonis (1918-1919), Jonas Klemerauskas (1920-1921), Marė Butkaitė (1921-1923), Zosė Ledvigienė (1923-1924), Kazys Baranauskas (1924-1928), Kazimieras Petrauskas (1928-1930), Jonas Janonis (1930-1932), Juozas Jasilionis (1932-1939), Stasys Vaišvila (1939-1941), Antanas Laurinaitis (1941-1944). Jiems talkino mokytojai Marija Lapėnaitė (1927-1929), Liuda Žindulytė, Emerencija Tuminaitė, Gertrūda Matekonytė, Ona Paugytė, Antanas Nemickas, Aleksandra Tubelytė, Stasys Bačkis, Stasė Levickaitė, Anelė (Angelė) Sakevičiūtė-Jasilionienė, Stasė Endrejūnaitė, Elzė Laurinaitienė, Ona Kondrotaitė. Kai kurie iš jų – iškilios asmenybės, sudėtingo likimo žmonės.

Suntautų p. m. vedėjai – Bronė Kateivytė (1922-1924), Julė Kubilinskaitė (1924-1926), Zuzana Kazlauskaitė (1929-1932), Domas Velička (1932-1934), Bronius Palaima (1934-1936), Stasys Bačkis (1936-1937), Alfonsa Barauskaitė (1937-1940), Jonas Jurgaitis (1940-1941), Antanas Mickeliūnas (1941-1944). Vienu metu (1942-1944) veikė Suntautų p. m. Trajoniškio komplektas. Trajoniškio kaime dirbo Antanas Žižmarys (1942-1943). Kalbamuoju laiku Suntautų mokyklos mokytojais minimi Petras Žagrakalys, Kazys Baltrulionis, Felicija Vegėnaitė ir Jonas Jozalėnas. Tačiau trūksta duomenų, nes pagrindinės Suntautų pradžios mokyklos bylos sovietmečiu buvo deginamos Krinčino aštuonmetės mokyklos katilinėje.

Žydžiūnų p. m. darbavosi vedėjos Anelė Šukytė (1923-1924), Katrė Balčiūnienė (1924-1925), Valerija Požėlaitė (1925-1926), Marija Lapėnaitė (1926-1927).

Tikybą daugeliu atvejų dėstė Krinčino bažnyčios klebonai ir vikarai.

Mokytojai buvo jauni – nuo 20 iki 30 metų, daugiausia netekėjusios panelės. Jų stažas buvo tik keletas metų. Dauguma mokėjo po kelias užsienio kalbas, paprastai latvių, lenkų, rusų ir vokiečių. Mokytojams buvo keliami nemenki reikalavimai. Ilgainiui be tobulėjančių pedagogų atsirado vienas kitas ir degraduojantis (dėl priklausomybės alkoholiui). Jų pavardžių neminėsime – ne kiekvienas atlaiko pedagoginio darbo krūvius ir šiandien.

Mokiniai. Kadangi tinklo pradžios mokykla turėjo apimti 3 km spindulį, tiek kilometrų ir sudarė ilgiausias vaiko kelias į mokyklą. Būdavo ir išimčių. O buvo atvejų, kai valsčiaus taryba nenorėjo priimti valsčiaus paryby esančion mokyklon kito valsčiaus mokinių. Bet valsčiaus tarybos užmojus greitai užgesino apskrities valdžia. Iš kurių kaimų vaikai eidavo į savąją mokyklą?

Ąžuolpamūšio pradžios mokyklon eidavo vaikai iš Ąžuolytės, Papyvesių (po to, kai 1929 m. buvo uždaryta šio kaimo mokykla), Vidubalos, Raubonių, Pajiešmenių, Rojūnų kaimų; Berčiūnų mokyklon – iš Berčiūnų, Jagaudžių kaimų; Berklainių – iš Užugulbinės, Daukniūnų, Berklainių, Naujasodžio kaimų; Dagilynės – iš Raubonių, Trečionių, Žydžiūnų, Raudonpamūšio, Dagilynės, Brenčių, Raudondvario, Medumiškių, Našlėnų ir Tetirvynės kaimų, vienkiemių ir dvarų; Daukniūnų – iš Užusienio, Daukniūnų, Berklainių, Užugulbinės, Daukšių, Paberlių, Daučkėnų kaimų; Daukšių – iš Daukšių, Daučkėnų, Užugulbinės, Daukniūnų, vienas kitas iš Užusienio, Naujasodžio, Paringužės kaimų ir vienkiemių. Daniliškių mokyklą lankė Daniliškių, Žoliškių, Aukštuolių, Žvirgždės, Varžų, Stasiškių, vienas kitas Petriškių, Leliškių, Užušilės, Žadeikių (ne tų, prie Pasvalio!) kaimų vaikas, Kraštų – Kraštų dvaro, Trečionėlių, Užugulbinės, Užusienių, Žabynės, Žydžiūnų, Balčiūniškio, Spalviškių, Juodžionių, Gulbinų kaimų, Suntautų – iš Vytautų, Sereikių, Suntautų, Petrovkos, Skietelių, Lapiškių, Lebeniškių, Trajoniškių, vienas kitas vaikas ir iš Gaidynės, Girsūdų, Ličiūnų kaimų.

Gulbinėnų pradžios mokyklą lankė vaikai iš Gulbinėnų, Jagaudžių, Motiejūnų, Užusienių, Ruopiškių, Berčiūnų, Bajoriškių, Lamokų, Gaižiūnų, Sodelių, Patatuliečių, Varžų, Nenorių, Karklynų, Jutiškių, Šukionių, Žoliškių, Stasiškių, Paberlių, Daučkėnų kaimų.

Krinčino vyskupo Valančiaus pradžios mokyklon eidavo vaikai iš miestelio ir dvaro, Ličiūnų, Kalniškio, Miežiūnų, Petriškių, Peteliškių, Girniūnų, Papyvesių, Daniliškių, Aukštuolių, Žoliškių, Valakėlių, Leliškių, Žvirgždės, Berklainių, Valakų, Vidubalos, Pajiešmenių, Dundulos, Ragujų, Dembynės, Varžų, Žydžiūnų, Žabynės, Užugulbinės, Daukniūnų, Daumėnų, Ruopiškių, Jutiškių kaimų. 1935/1936 m. atidarius V, o paskui ir VI skyrius, mokiniai ėjo jau ne 3 km, o ir visus 10 (tolimesnių vietovių vaikams tėvai samdydavo kambarį, jei miestelyje ar aplink jį neturėjo giminių).

Nepriklausomos Lietuvos mokyklose sąlygas turėjo mokytis ne vien buvusių bajorų palikuonys, ūkininkų vaikai, bet ir skurdžių, daugiavaikių šeimų atžalos, remiamos valsčiaus tarybos, tėvų komiteto. Nemažai valsčiaus vaikų užaugo žinomais Lietuvoje žmonėmis: vertėjais, dailininkais, rašytojais, muzikais, dvasininkais, agronomais, mokslininkais, pedagogais, valstybės veikėjais, tiesiog gerais ūkininkais, valstybės patriotais. Aišku, buvo ir kitokių.

Mokinių skaičiaus augimo tendencija matyti iš žemiau pateiktos lentelės.

Išleidžiamuosius egzaminus laikė:

<...>

Lentelėje pateikti duomenys nėra pilni. Kai kurie iš jų, lyginant mokinių sąrašus su mokytojų pateiktais skaičiais, nesutampa. Ne viską pavyko rasti. Iš lentelės matyti, kaip augo mokinių skaičius, taigi, poreikis mokytis didėjo. Augo ir mokslo naudos supratimas. Nuo 1939 m. skaičiai didėja dar ir dėl to, kad išleidžiamuosius egzaminus (iš I ir II laipsnio pradžios mokyklos programos) laikė IV ir V skyriaus, o galop ir IV–VI skyriaus mokiniai.

Mažesniųjų mokyklų išleidžiamųjų skyrių egzaminai vykdavo didesnėse mokyklose. Pavyzdžiui 1925 m. gegužės 18 d. Krinčino pradžios mokyklos bute įvyko Žydžiūnų, Dagilynės, Berklainių, Daukšių, Gulbinėnų ir Berčiūnų mokyklų išleidžiamieji egzaminai, 1933 m. birželio 1-2 d. Daukšių mokyklos egzaminai vyko irgi Krinčino mokykloje.

Šiaip jau tos pradžios mokyklos nebuvo tokios ir mažos. Štai keli pavyzdžiai. 1937/38 mokslo metais Suntautų pradžios mokykloje mokėsi 95 vaikai (I skyriuje – 39, II–32, III–16 ir IV–8), 1938/1939 mokslo metais Dagilynės pradžios mokykloje mokėsi 39 vaikai (I sk.–9, II–15, III–8, IV–7), o tos mokyklos Raudonpamūšio komplekte – 45 vaikai (I–12, II–12, III–11, IV–10). 1938/1939 mokslo metų duomenimis Daukniūnų mokyklos keturiuose skyriuose mokėsi 70 (I–16, II–27, III–19, IV–8). Beje, su tom 7 dešimtim dirbo tik du mokytojai – vedėjas Stasys Gutauskas ir jaunesnioji mokytoja Agota Nakvosaitė, neskaitant tikybos mokytojo vikaro Kazimiero Kuzminsko. Ir nereikėjo mokytojo padėjėjo, socialinio pedagogo, psichologo, kaip kad šiandien reikia, tačiau buvo svarbus asmuo sargas. Ir veiklus (arba ne) tėvų komitetas. O prie tos Daukniūnų mokyklos buvo „prikabintas” keturių skyrių Daukšių komplektas. Jame vaikų tais metais buvo 42 (I–19, II–15, III–3, IV–5).

Didžiausia mokykla, įvedus šešiametį mokslą, buvo Krinčino Vyskupo Valančiaus vardo p. m. 1931/1932, 1932/1933 mokslo metų žiemą mokyklą lankė 132-133 keturių skyrių mokiniai (su Daniliškių komplektu), o dirbo tik 3 mokytojai. Mokytojas Antanas Nemickas Daniliškiuose dirbo su 31 mokiniu. Taigi, mokytojui dažnai tekdavo nemažas mokinių skaičius vienu metu dirbant net su trimis ar net keturiais skyriais, tačiau vaikus išmokyti sekdavosi, bent taip, su kai kuriomis išlygomis, konstatuodavo mokyklą lankęs inspektorius.

Galbūt reikėtų paliesti „neįsisavinusių kurso” mokinių problemą. Kadangi būdavo vykdomi mokyklos baigimo egzaminai, kurie parodydavo ir mokytojo darbo kokybę, tai „atsilikėlių” problema buvo sprendžiama kiek kitaip negu mūsų laikais – jie būdavo paliekami kartoti kurso I–III skyriuose, tad gaudavo metus-kitus papildomo laiko „įsisavinti kursą” ir baigiamuosius egzaminus išlaikydavo. Tad perkopusių į aukštesnįjį skyrių vaikų skaičius svyravo nuo 60 iki 90 procentų. O egzaminų neįveikdavo tik vienas kitas.

Įdomu, kad iki privalomojo pradžios mokslo įvedimo 1930 m. mokiniai lankydavo mokyklą tik žiemą – lapkričio-vasario mėnesiais. Tik turtingesnių tėvų vaikai galėjo mokytis nuo rudens – rugsėjo ar spalio mėnesių iki pavasario – gegužės ar net birželio vidurio. Tad rudenio-pavasario ir žiemos mėnesiais mokinių skaičius skirdavosi keliais kartais. Be to, mokyklon vaikai neateidavo ir dėl neišbrendamų kelių, ištvinusių upelių, ligų, epidemijų, lauko darbų, galop neturėdami kuo apsiauti ar apsirengti. Vadovėliais neturtingieji buvo remiami – juos gaudavo mokykloje. Visgi dauguma suspėdavo išmokti ir rašyti, ir skaičiuoti, ir gamtos pažinimo, ir rankų darbelių, ir tikybos tiesų.

Tautybės atžvilgiu mokyklose mokėsi vien lietuviai. Vienu metu (1926-1927) po kelis latvius mokėsi Ąžuolpamūšio, Dagilynės, Daukšių ir Krinčino mokyklose, po vieną žydą – Gulbinėnų (1931), Berčiūnų (1932) ir Krinčino (1932) mokyklose.

Mokyklų patalpos, inventorius, finansavimas. Kadangi kraštas buvo labai nustekentas okupacijų, o ypač paskutiniosios, valsčiaus mokyklų tinklą kurti buvo sudėtinga – trūko mokytojų, nebuvo patalpų, knygų, priemonių. Todėl iki 1940 metų padaryta švietimo pažanga gali tik stebinti.

Mokytojus imta ruošti vasaros kursuose, mokytojų seminarijose. Jiems keliami vis didesni reikalavimai. Įvestas mokytojo darbui reikalingas cenzas. Mokytojo padėties, mokyklos patalpų ir mokinių kiekio rodikliai, lyginant 1919-1924 ir 1936-1940 mokslo metus, gerokai pasikeitė. Jei pirmaisiais metais mokytojai negaudavo algų po kelis mėnesius ir galėjo mirti badu, jei ne mokinių tėvų pagalba, tai ilgainiui algos tapo stabilios, buvo įvestos kategorijos, skaičiuojamas darbo stažas, ir t. t.

Mokyklai reikėjo dviejų kambarių – mokytojui ir klasei. Jas nuomodavo valsčiaus valdyba iš žmonių, kurie sutikdavo tą daryti. Štai 1923 m. valsčiaus valdyba iš B. Triabos nuomojo patalpas Suntautų pradžios mokyklai už 120 litų metams. Tai buvo geros patalpos, tad mokytoja Bronė Kateivytė ir jautėsi gerai, ir dirbo gerai. Berčiūnų mokyklos patalpos 1923 m. jau irgi buvo suremontuotos ir atrodė gana prabangiai: mūrinis namas (statytas prieš karą, bet karo metais suniokotas), 3 krosnys, 12 langų, 13 suolų, spinta, rašomoji lenta, lova, laikrodis, 3 žemėlapiai, skaitytuvas, kompasas, barometras, 25 knygų biblioteka. Dar nebuvo suremontuotas mokytojos kambarys, bet... markės kursas krito ir Švietimo Ministerijos skirti pinigai „ištirpo”. 1924 m. Berčiūnų p. m. mokytojos kambariui vis dar trūko kelių „mažmožių”: krosnies, langų, grindų ir lubų. Mokytoja buvo priversta nuomotis butą tolėliau, o rudenį ir pavasarį skolintis iš sodiečių arklį, kad galėtų per purvynus atjoti į mokyklą. Dar „smagiau” atrodo Krinčino mokykla 1923 m. Pateiksiu inspektoriaus užfiksuotą mokyklinio gyvenimo „vaizdelį: „Krinčino pradžios mokykla neturi tinkamų sąlygų. Šiuo tarpu mokykla patalpinta bažnytiniuose namuose, kuriuose gyvena bažnytiniai tarnai. Klasės priešiniam kambaryje gyvena kokios tai elgetos, kas higienos atžvilgiu nepakenčiama. Darbo vaisiai ne perdaug geri. Darbe nematyti planingumo. Kai kurių dalykų, kaip antai gimtinės mokslo, krašto mokslo mokykloje maža einama. Atmintinas skaičiavimas matyti taip pat retai vartojamas, nes skaičiavimo technika maža tėra išlavinta.

Mokykla daro nemalonų įspūdį ir savo auklėjamąja puse: vaikai apskurę, nesiprausę, nušašę.

Mokytoja Marė Butkaitė pasižymi savo neakuratnumu. Lig šiol dar nėra mokykloje inventoriaus sąrašo ir kitų knygų.

Kadangi Krinčino miestelis gana didelis ir jame yra daug varguomenės vaikų, tai būtinai reikėtų čia pastatyti mokyklai namas, ypačiai, kad prie miestelio yra 1 ha žemės skirta pradžios mokyklai.”

Po metų (1924) į Krinčiną atvykusiam inspektoriui buvo sunku suprasti, kodėl klasės kertėje stovi lova. „Mat ūkininkas, užleisdamas mokyklai abu galu, neturi, kur jos pasidėti.”

Tačiau buvo iš gerų patalpų. Taip Gulbinėnų mokykla įsikraustė į Ladygos dvaro centrinius rūmus (ilgainiui neapsikentęs klumpių kaukšėjimo, iškraustė į fligelį), Berklainių mokytojas Pranas Krivickas su keliais trijų skyrių mokiniais Ropo įleistas į Berklainių dvarą už nuomos mokestį, o Dagilynės dvaro savininkas Ropas mokytojai Sofijai Ledvigienei ne tik užleido patalpas jai pačiai gyventi ir vaikams mokyti, bet jas dar ir suremontavo savo pinigais.

Ilgainiui padėtis gerėjo. 1929 m. padaryti mokyklų žemės planai, Krinčine pastatyta naujas mokyklos pastatas, – nebereikėjo vaikams klampoti į Miežiūnus nepravažiuojamais rudens ir pavasario keliais. Pačių patalpų kokybė irgi gerėjo. Švara, šviesa, vandens bakeliai atsigerti, spjaudyklės, tualetai – visa tai atitiko higienos reikalavimus, kurių įgyvendinimą tikrindavo atvykę Biržų apskrities I rajono inspektoriai.

Daugėjo ir inventoriaus, mokslo priemonių. Mokyklų bibliotekose knygų skaičius pasiekė kelis šimtus, Krinčine – beveik tūkstančio ribą.

Mokyklos buvo finansuojamos iš trijų šaltinių: Švietimo Ministerijos, Apskrities ir valsčiaus. Štai 1932-1933 mokslo metais Krinčino Vyskupo Valančiaus pradžios mokyklos trims mokytojams algoms išmokėti Švietimo Ministerija skyrė 3944 litų. Apskrities savivaldybė – 155 lt. 25 ct. (jie buvo panaudoti mokyklos ūkiui). Valsčiaus savivaldybė skyrė 711 lt. 50 ct. (šie pinigai buvo panaudoti mokyklos buto nuomai – 585 lt., šviesai 63 lt., mokyklos ūkiui 5 lt. 50 ct. ir smulkiems ūkio reikalams 58 lt.). Taigi per metus mokykla gavo 4810 lt. 75 ct. Mokyklai apšiltinti reikėjo kuro. Minimais metais mokykla aprūpinta vasario mėnesį „epušinėmis, išpuvusiais viduriais”, taigi labai blogomis malkomis. Dar vienas galimas šaltinis – labdaros vakarėlių, aukų – panaudotas beveik nebūdavo.

Išvados. 1. Pradžios mokyklų darbo kokybė sparčiai kilo: nuo 1921 metų mokytojų kursų lankytojų, ne visas raides teisingai rašiusių, iki tokių iškilių pedagogų kaip Jonas Janušonis, Jonas Janonis, Juozas Jasilionis, Stasys Gutauskas; nuo keturmetės kaimo mokyklėlės iki šešiametės pradžios mokyklos, kurią baigus, buvo galima stoti į gimnaziją.

2. Mokytojai, pradėję dirbti kaimo mokyklose 2-3 dešimtmetyje, patyrę visokių sunkumų ir nepriteklių, 4-ajame dešimtmetyje, turėdami pedagoginio stažo metų ir atitinkamą kategoriją, buvo tikri savo darbo profesionalai, gaudami neblogą algą. Atėjus bolševikams, per vieną dieną viską prarado. Tautos genofondo naikintojai 1941 metų birželio mėnesį išvežė į SSSR (Sibirą) Krinčino pradžios mokyklos mokytojus Oną ir Stasį Vaišvilas, Daukniūnų mokytoją Aloyzą Dyrą, Ąžuolpamūšio mokytoją Joną Jaušonį, buvusį Krinčino mokyklos vedėją Kazį Petrauską, buvusį Berklainių p. m. mokytoją Praną Krivicką, talentingą matematiką Antaną Nemicką. Kiti išsislapstė. Stasys Gutauskas nebuvo išvežtas – bolševikai jį sušaudė Vaškuose, kur jis tuo metu mokytojavo. Iš visos Biržų apskrities mokyklų 1941 m. birželį buvo išvežta mažiausiai 65 mokytojai.

3. Mokytojų deportacija įvyko dėl jų pačių sąžiningumo, neįsivaizdavimo, su kokia baisia orda turi reikalą. 1940 m. gruodžio mėn. anketoje patys pasirašė sau nuosprendį, nurodydami, kad: a) priklauso šaulių, jaunalietuvių ir kitoms sąjungoms, b) turi giminių užsienyje, c) tėvai turi kelias dešimtis hektarų žemės (bolševikų terminologija, buožės).

4. Rašinėlio tikslas buvo pateikti tą Krinčino valsčių mokyklų laikotarpį, kuris jau užmirštas, mažai kam žinomas, prisiminti tuos pedagogus, kurie dirbo ir gyveno šiame krašte. Neįmanoma, o ir nereikia viename rašinėlyje pateikti visus archyve saugomų dokumentų faktus. Todėl žinios fragmentiškos. Nuošalėje liko mokymosi turinys, vadovėliai, reglamentuojantys mokyklos darbą dokumentai, mokytojų veikla tautininkų, šaulių, pavasarininkų, angelaičių organizacijose, Jaunųjų ūkininkų rateliuose, suaugusiųjų švietimo, bibliotekų darbe, jų lankyti kursai, skaitytos paskaitos etc.

5. Ne visuose dokumentuose užrašyti duomenys sutampa, dalies duomenų gal ir visai neišliko, todėl pateiktos datos, pavardės, skaičiai ir faktai gali būti tikslinami ir papildomi, radus naujų šaltinių.

2017.XI.19-20.