Krinčino d.v.d.c.
Paversmių versmių šviesoj – Krinčino poezijos antologija. Kiek jau metų prabėgo nuo Antologijos pasirodymo? 15? 16? 2002-ieji, nesuvaidintas susidomėjimas, nuostaba, džiaugsmas. Tuo metu tai buvo nauja, netikėta. Prisimenu, kaip džiaugėsi ir stebėjosi pirmuoju (žaliu, brošiūruotu) Antologijos leidinuku a.a. Stasė Šeštakauskaitė (E. Matuzevičiaus muziejaus vedėja), ilgai kažko ieškojo Vladas Braziūnas (poetas, dabar – Nacionalinės premijos laureatas), Mykolas Karčiauskas... Aktorė Olita Dautartaitė poezijos pavasario – Krinčino Verdenių skaitymuose 2002 m. birželį skaitė visą ciklą iš tos knygelės, užbaigdama Leo Matuzevičiaus posmu Krinčine tu, mano Krinčine... Paskui nusprendžiau knygelę papildyti, nupiešti viršelį, atsirado leidybos rėmėjų. Teko perskaityti apie 4-5 šimtus poezijos knygų ir knygelių, ieškant Krinčino tematikos ar atsidūsėjimų. Nuo to leidinio poezijos tekstų su Krinčino vardu smarkiai padaugėjo – vien Mykolo Karčiausko tekstų didžiulis tomas susidarytų. Bet naujo leidimo jau nebebus. Tai praeitis. Prie jos bus grįžtama tik istorijos darbuose. Viskas praėjo, ir nieko neliko. Kai kurie autoriai jau po velėna. Nebėra Sigito Kruopio, Leonido Šimoliūno, Elenos Mezginaitės, Jono Strielkūno, Kazimiero Naginsko, Mykolo Karčiausko. Dieve, Tu mano, kiek jau nebėra. Kiti ruošiasi. Dar kitų jau ir tuomet nebebuvo... Užmiršimo žolei apravėti ir pateikiu tą knygelę čia, kartu paaiškindamas, kuo autoriai yra vienaip ar kitaip susiję su Krinčinu, jo apylinkėmis: vieni čia gimė, kiti mirė, treti dirbo, ketvirti mokėsi, penktus apsilankymai įkvėpė eilėmis reflektuoti ar tiesiog pašlovinti šį įžymų miestą – mūsų pasaulio bambą – Krinčiną.
|