Vytautas Šatas – puikus dailininkas – klasikas, įvairių žanrų tapytojas. Dabar dar ir poezijos knygą išleidęs. Kartais rašo į Šiaurietiškus atsivėrimus ir kitur.  Čia pateikiu kadais rašytus įspūdžius ir spausdintus gal Darbo laikraštyje.

 

Du dailininkai nuo Krinčino

Šiemet savo kraštiečius dailininkus Romualdą Vaclovą Paškevičių rugpjūčio 8-tą sveikinsime su 60-mečiu , o Vytautą Šatą rugsėjo 9-tą su 65-erių metų jubiliejumi. Ta proga birželį Vilniuje veikė retrospektyvinė Romualdo, o liepą ‑ Vytauto tapybos parodos. Rugsėjį abu dailininkai pakviesti eksponuoti darbus Vilniaus ,,Arkos” galerijoje, o lapkritį tikimasi jų darbus parodyti ir Pasvalio šviesuomenei. Taip pat rugsėjį Krinčino mokykloje veiks abiejų dailininkų dovanotų tapybos darbų paroda.

 

I. Vytautas Šatas: tarp Užupio ir Gulbinėnų

Dažną vasarą Gulbinėnų apylinkėse galima pamatyti vyrą su mol­bertu, skėčiu, palete. Tai sugrįžęs kelioms savaitėms padirbėti į gimtąjį Mo­tiejūnų vienkiemį dailininkas Vytautas Šatas, kurio gyvenimo kelias čia ir prasidėjo 1935 metais, vėliau vingiuodamas per Gulbinėnų pradžios mo­kyklą, Vabalninko, Pasvalio gimnazijas, Kauno meno mokyklą, Vilniaus dailės institutą, kol 1970 m. Vytautas buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą ir tapo pripažintu profesionaliu dailininku.

Sunku susivokti savyje, dar sunkiau kalbėti apie kitą žmogų, todėl tai tebus keli galimos versijos štrichai apie Vytautą Šatą, tapytoją, ekslibris­tą, karikatūristą, grafiką, monumentaliųjų dekoratyvinių pano autorių, ži­nomą ne tik Vilniuje, bet ir Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijo­je, Rusijoje, Lenkijoje, Izraelyje - šių kraštų meno kolekcionieriai yra įsigiję Vytauto darbų. Pats Vytautas, kaip ir dera pasvaliečiui, rimtas, mažakalbis, tačiau prašnekintas su lengvu humoru pasakoja įvairiausius atsitikimus iš dailininkų gyvenimo išvykose, pleneruose, kūrybinėse stovyklose, dalijasi mintimis apie tai, kuo galėtų būti naudingas Lietuvai, savam kraštui, dar daug galėtų papasakoti ir kraštotyrininkams įdomių dalykų, kad ir apie po­kario metus ‑ juk pokario vaikas! ‑ stribų šūvius į Jutiškių Motinytę, kurią su dėde yra restauravęs, žygius į Vilnių dėl jos išsaugojimo ir t.t.

Jau penkiolika metų Vytautas Šatas pasinėręs vien į kūrybą. Stebi­na jo rimto, labai profesionalaus požiūrio į savo darbą ir jaunatviškos, švie­sios ir skaidrios sielos sintezė, iš kurios ir gimsta tik jam vienam būdinga, šatiška, tapyba; paveikslų Vilniuje, ,,Pašilaičių kaimo” devintajame aukšte, užtektų trims didelėms parodoms, bet Vytautas neskuba, brandina kūrybi­nę mintį ir vaizduotę, parodoms atrinkdamas tik tinkamiausius. Kaip rašo menotyrininkė Gražina Murelytė, ,,jo prisiminimuose gyvos A. Gudaičio, V. Gečo, V. Mackevičiaus mintys apie meną, kurios padėjo surasti savo po­žiūrį į tapybą; jam artimiausia daugiasluoksnė, subtilių spalvų ir tonų tapy­ba, kurioje per išraiškingą kompoziciją ir meistriškumą prabyla gyva seno­vės dvasia Vilniaus architektūroje, lietuviškos sodybos dvelkia uždarumu ir ramybe”. Temų atžvilgiu dailininko tapybą (kiek man teko matyti) suskirs­tyčiau į keturias dideles grupes: Užupis, Dievukai, senamiesčio bažnyčios ir gimtinės peizažai. Nuostabiu grožiu alsuoja paveikslai ,,Šv. Onos bažnyčia”, ,,Vilniaus senamiestis”, ramybe ir jaukumu ‑ šiek tiek paslaptingi, bet labai tapybiški Gulbinėnų apylinkių peizažai, nepaprasta ekspresijos jėga veikia žiūrėtoją ,,Tėvo obelis”, pagaliau abstraktaus meno pavyzdys ,,Veidas” ver­čia įtempti paties žiūrovo vaizduotę, o žaismingo ir spalvingo ciklo ,,Dievu­kai” ‑ tiesiog nuostabūs ir nepakartojami.

Būtų galima ilgai kalbėti apie Vytauto Šato tapybą, bet... paveiks­lais reikia grožėtis, o ne apie juos kalbėti, todėl, tikėkimės, ne už kalnų ta diena, kai šio žinomo dailininko tapybos pavyzdžiai atsidurs priešais pasva­liečių akis.